Istorija

Jeigu mes tikime, kad organizacinė vienybė galima, nepai­sant organizacijų skirtingumo; jeigu mes vertiname ir orga­nizacijas, ir vienybę; ir jeigu tačiau matome, kaip, prakti­koje susikirsdami, organizacijų interesai tą vienybę neretai griauna – negalime pasitenkinti vien žodžiais ar pasitrauki­mu nuo bet kokio realaus darbo į dūsavimus, bet esame rei­kalingi receptų, kurie šią problemą išspręstų.

Pats pirmasis receptas, kurį turėtume pasiūlyti kiekvie­nam, einančiam į visuomeninį darbą, yra gerai pažinti ti­krovę. Kiekviena organizacija, kaip išsitarė vienas mano bičiulis, turi dalelę dangaus ir trupinėlį pragaro: mokėkime kiekvienoje išskirti tai, kas iš dangaus ir kas iš pragaro. Ir jei nebijome viešai įvertinti pragaro galybių, tai drįskime pripa­žinti ir savo priešui tai, kas jame gera.

Kiekvieną organizaciją sudaro individai, ir tarp jų – net aukštose vietose – neišvengiamai yra žioplių ir fanatikų, ir net individų, kurie elgiasi ne taip, kaip organizacija ar geras taktas moko. Mokėkime atskirti individų darbus nuo orga­nizacijų veiklos: jeigu X ar Z padaro ką nors, kas mums ne­tinka, nesakykime, kad daro viena ar kita organizacija, bet pripažinkime, kaip nuopelnus, taip ir ydas tiems, kurie jas turi. Bet išmokime ir išskirti organizacijos liniją iš atskirų jos narių veiklos: negali, pavyzdžiui, organizacija aiškintis, kad jos organe periodiškai pasirodą pasityčiojimai iš tam tikrų asmenų yra tik individualūs redaktoriaus pasišokinėjimai per savo privačią aistrų virvutę. Jei jie nuolat kartojasi, jie turi būti priimti, kaip išreiškią organizacijos vadovybės liniją.

Organizacijų veikloje ir individuose laiko tėkmėje įvyksta pasikeitimų. Individai net atsiverčia į priešingą pusę. Turime mokėti ir tuos pakitimus realiai įvertinti.

Tačiau galbūt svarbiausia yra pažinti tikrovę, glūdinčią konfliktuose tarp ideologijų, grupių ar individų ir stengtis juos ne suvienyti, o sujungti bendrai veiklai.

(V. Kavolis, “Nepriklausomųjų kelias”, Vilnius : Versus aureus, 2006, p. 57)